“Psichosintezė yra psichologinio vystymosi ir savirealizacijos būdas tiems,
kurie atsisako likti savo vidinių iliuzijų ar išorinių įtakų vergais,
kurie atsisako pasyviai pasiduoti psichologinėms jėgoms, kurios vyksta jų viduje,
ir kurie yra pasiryžę tapti savo gyvenimo meistrais.”
– Roberto Assagioli
Psichosintezės modelis buvo sukurtas italų psichiatro Roberto Assagioli (1888-1974). Savo praktikos pradžioje jis naudojo psichoanalizę ir sutiko su Froid’u, kad psichologinių vaikystės traumų gydymas bei sveiko ego vystymas yra būtinas, tačiau savo teorija ir praktika jis siekė parodyti, kad žmogaus tobulėjimas tuo nesibaigia. Jis kalbėjo apie žmogaus potencialą, ką A. Maslow vėliau vadino “saviaktualizacija”. Assagioli žengė toliau ir bandė parodyti, kad žmogaus potencialas yra neatsiejamas nuo dvasinių ir transpersonalinių* aspektų. Taip psichosintezė kaip psichologijos modelis tapo humanisitinės ir transpersonalinės mokyklos pirmtaku.
Pats Assagioli psichosintezę matė kaip atvirą nuolat tobulėjančią psichologijos sistemą, taip pat kaip procesą natūraliai ir organiškai vykstantį kiekvieno žmogaus psichikoje. Kaip ir išduoda psichosintezės pavadinimas pagrindinis jos aspektas yra sintezės principas. Assagioli siekė Vakarų psichoanalizės, egzistencializmo ir logikos bei Rytų misticismo, religijos ir filosofijos sintezės.
Pačioje sistemoje Assagioli koncentravosi į psichologinių žmogaus aspektų, atskirų funkcijų apjungimą, harmonizavimą ir integravimą į bendrą funkcionuojančią visumą. Taip jis atvėrė naują proceso etapą, einantį po žmogaus individualių dalių, patirčių atskyrimo ir jų analizavimo, kaip tai yra daroma psichoanalizėje. Viskas mumyse pagal Assagioli – mūsų protinis, emocinis, fizinis ir dvasinis pasauliai turi būti apjungti, kad psichologinė sintezė būtų efektyvi ir pilna.
Psichosintezės procesas dalinamas į dvi dalis:
Asmeninės psichosintezės proceso nuolatinis tikslas yra pažinti savo asmenybę ir ją analizuoti. Vėliau tai perauga į mokymąsi integruoti atskiras asmenybes dalis ir jas valdyti, o ne būti jų valdomam. Tai askleidžia vieną is psichosintezės principų vadinamų – nesusistapatinimu. “Mes esame dominuojami ir valdomi to, su kuo susitapatiname arba prie ko prisirišame. Mes galime dominuoti ir valdyti tai nuo ko mes atsirišame ir su kuo nesusitapatiname”.
Šis nesusitapatinimo metodas laikui bėgant padeda tobulinti sąmoningesnį savojo “Aš” pojūtį, ugdyti daugiau valios bei galimybę laisviau rinktis savo emocijas, poelgius, kas atveda į efektyvesnį asmenybės funkcionavimą pasaulyje. Pavyzdžiui, jausdami didelį pyktį, nenuslopiname jo ar neleidžiame jam tiesiog ‘sprogti’, bet pasirenkame jį tinkamai išreikšti arba iškrauti, kad ir naudodami kūrybiškumą. Tada galime pasakyti, kad ne ‘pyktis turi mane’, bet ‘aš turiu pyktį’. Pasiekus tam tikrą savo asmenybės aspektų valdymo lygį, tai gali nuvesti į asmenybės rekonstrukciją – naujų asmenybės aspektų vystymą, tobulinimą ir asmenybės sintezę – savęs sukūrimą aplink naują stiprų sąmoningą “Aš” centrą.
Daugumai žmonių pirmasis psichosintezės procesas yra pakankamas tikslas visam gyvenimui, padedantiems jaustis ir išlikti harmoningiems. Tačiau, tiems kam to nepakanka, antroji transpersonalinė arba dvasinė psichosintezės proceso dalis atveria galimybę patirti ir tobulėti dvasiniame lygmenyje. Į tai įeina intuicijos, prasmės, kūrybos pajautimo plėtimas ir tobulinimas, pozitivių energijų kaip džiaugsmas, laimė, tiesa pajauta. Tam taip pat naudojami psichosintezės metodai ir technikos.
Psichosintezė yra transpersonalinės psichoterapijos sistema, kuri puikiai gali būti taikoma savarankiškam tobulėjimui ir savęs pažinimui. Psichosintezėje šiam tikslui yra sukurta nemažai “žemėlapių” ir technikų. Vienas iš svarbiausių “žemėlapių” yra vadinamasis “būties kiaušinis”, kuriame atspindima mūsų psichikos sandara. Pagrindinės trys horizontalios dalys atspindi praeitį, dabartį ir ateitį.
- Žemutinė pasąmonė
- Vidurinė pasąmonė
- Aukštutinė pasąmonė
- Sąmonės laukas
- Sąmoningasis “Aš”
- Aukštutinis “Aš”
- Kolektyvinė pasąmonė
- Praeityje dažniausiai slypi nuslopinti kompleksai, fobijos, pamiršti atsiminimai, manijos, instinktai, kas atitinka žemutinę pasąmonę. Jos analizė padeda mūsų psichologiniam augimui bei skatina integruoti, senus ar užslopintus asmenybės aspektus. Žemutinė pasąmonė yra tai, ką labiausiai nagrinėjo Freud’as.
- Vidurinė pasąmonė psichosintezėje yra informacijos laukas, pasiekiamas dabar arba turintis mūsų asmenybės aspektus, mintis, emocijas, gebėjimus, kurie nėra visiškai išstumti į žemutinę pasąmonę, kuriuos prisimename, bet galime pasirinkti jais vadovautis ar nesivadovauti ar juos laikinai nustumti į šoną, pvz.: įgūdis vairuoti nepamirštamas ir yra pasiekiamas, kai jums to reikia.
- Aukštutinė pasąmonė dar gali būti vadinama ir evoliucinė ateitis. Dažniausiai ją patiriame per įkvėpimą, įžvalgas ar tai būtų kūryboje, moksle ar paprastuose kasdieniuose dalykuose. Joje taip pat yra tokios grynos Savybės kaip Tikėjimas, Drąsa, Meilė, Grožis, Gyvybiškumas, Ramybė, Ištikimybė, Supratimas, Džiaugsmas, ir kitos. Dažnai šios savybės mūsų asmenybės kompleksiškumu yra iškreipiamos pvz.: meilė tampa savininkiškumu ar pavydu. Tačiau psichosintezė tai mato kaip pliusą ir siūlo dirbti su tuo, ir taip padėti atskleisti tikrąją Savybę, glūdinčią po iškreiptąja.
- Sąmonės laukas, tai visa ką jaučiate, ką išgyvenate, kas esate ar ką galvojate čia ir dabar.
- Sąmoningasis “Aš” arba asmeninis “Aš” – tai yra tai, kas jumyse jaučia, išgyvena, patiria įvairius jausmus, mintis. Psichosintezės praktika padeda ugdyti ir dažninti kontaktą su “Aš”, tuo padedant pasirinkti savo patirtį sąmoningai ir valingai, o ne būti blaškomiems bei valdomiems įvairių jausmų, minčių ar pojūčių ir susitapatinimo su jais. Savojo “Aš” pojūtis suteikią gilų ryšio su savimi pajautimą, savęs patyrimą kaip unikalios būtybės su savo individualumu. Asmeninis “Aš” yra Transpersonalinio “Aš” atspindys.
- Aukštutinis “Aš” arba Transpersonalinis “Aš” – psichosintezės terminas, apibūdinantis už žmogaus ribų esančią ontologinę realybę, tačiau neatskiriamą nuo asmeninio “Aš”, kuris gali ją patirti. Transpersonalinis “Aš” yra organizuojantis gyvenimo principas, visa ko šaltinis – iš jo kyla grožio, tiesos, prasmės, būties pajautimo, vienio su pasauliu patirtys. Konvencinis psichologijos mokslas vengia apie tai kalbėti, tačiau Jung’as, Maslow, Rogers – vieni iš keletos, kurie apie tai kalbėjo. Transpersonalinio “Aš” ryšys su Asmeniškuoju “Aš” yra tai, kas suteikia savivertės, empatijos, autentiškumo ir prasmės pojūtį gyvenime. Tačiau šis ryšys yra jaučiamas kaip nutrūkęs ir nebeegzistuojantis dėl trauminių, neempatiškų patirčių ir atspindėjimo deficito dažnai vykstančių vaikystėje. Psichosintezės terapija yra vienas iš būdų ‘atbusti’ ir pajausti šią realybę.
- Kolektyvinė pasąmonė – visa kolektyvinė psichikos sistema vykstanti tarp žmonių ir aplinkos. Žemėlapyje ji pavaizduota tarsi membrana, kuri vykdo ‘psichologinę osmosę’ – tai yra aktyvus procesas, nes visa, kas yra žmoguje mainosi su aplinka ir pasąmoniniais vidiniais bei išoriniais procesais.
Šiame straipsnyje pateikta labai maža informacijos dalelė apie psichosintezę. Psichosintezė – tai gyva transformacijos sistema, apimanti tamsiausias mūsų esybės gelmes ir dvasinius aukščius. Ji mato žmogų kaip tobulėjančią būtybę, siekiančią vientisumo, turinčią begalinį potencialą bei informacijos rezervuarą, kuris gali būti transformuotas. Ši holistinė sistema, turtinga “žemėlapių” ir technikų gausa, naudojamų augimui ir savęs pažinimui. Vieni pagrindinių naudojamų metodų psichosintezės terapijoje yra nesusitapatinimo technika, valios ugdymas, darbas su subasmenybėmis, meditacijos, vizualizacijos, “idealusis modelis”.
Informaciją apie šiuos metodus ir kitus su psichosinteze bei psichoterapija susijusius dalykus rasite svetainės “Resursų” bei “Blog’o” skiltyje.